Pirmoji mano fotografijos mokytoja buvo sesuo – ismoke tinkamai nusireguliuoti FED5 ratukus, ryskinti juostas, ir spausti nuotraukas. Daugiau nepamenu. Bet matyt, nebuvau labai zioplas desimtmetis. Nes galiu drasiai teigti, kad tarp siandieniniu komerciniu fotografu ne visi tai ismoksta net mokydamiesi pas meistrus.

Antrasis mokytojas sake savo kolegai “nori, kad Moteris atsipalaiduotu, liepk cia pat persirengti. Ji issigas, padarys, o kai nieko baisaus nenutiks, atsipalaiduos”. Buvau bamblys. Nieko daugiau is jo pamoku nepamenu. O sitas uzstrigo. Suauges isbandziau – veikia.

Trecias mokytojas buvo dailininkas, zinomas vitrazistas. Pamoke kompozicijos pagrindu.

Ketvirta mokytoja buvo buvusi zmona – jos fraze “kas cia per nuotraukos” dave labai skaudu spyri. Nutariau ismokti. Emiau mokintis.

Penktas mokytojas buvo fotoklubas. Pamaciau, kaip zmones nardo fotoshope, dirba blykstemis, turi brangia technika, fotkina uz pinigus, bet visiskai nemoka dirbti su zmogumi.

Sesta mokytoja buvo Edita J. Jos poziuris ir pamokos apie portreta naturalioje sviesoje apverte mano smegenis. Vercia ligi siol.

Septintas mokytojas buvo Viktoras G. Lig tol nebuvau mates kad kas taip fotkintu aktus.

Astuntasis buvo Adas. Ne, nei is Palangos. Jo darbo apimtys ir tempai man parode, kas turetu buti siekiamybe.

Devintasis mokytojas buvo Martin H.M. Schreiber. Tie jo “think!” ir “what are you doing?!” atmuse nora spausti mygtuka, kol tikrai nematai kadro.